Nijolė Valadkevičiūtė (1944–2020) – eksperimentinės animacijos kūrėja, grafikė ir tapytoja. Menininkės kūryba neretai įvardijama kaip turinti popmeno ar net kičo elementų, joje galima rasti XX a. pabaigos marginalinių judėjimų arba vadinamojo popsiurrealizmo estetikos atgarsių. N. Valadkevičiūtės kurti eksperimentiniai animaciniai filmai, skirtingai nei grafikos darbai ar ne itin gausus tapybos darbų rinkinys, dažnai atsiduria šiuolaikinio meno parodų ekspozicijose.
1963–1970 studijavo grafiką Dailės institute. Jos grafinė kūryba buvo įvertinta tarptautiniu mastu, 2-o laipsnio diplomu viename svarbiausių XX a. 2 pusės grafikos menui skirtų renginių – IV Talino grafikos trienalėje (1974). Menininkė eksponavo grafikos kūrinius tarptautiniuose renginiuose, o vėliau rodė ir animacinius filmus tarptautiniuose renginiuose ir festivaliuose.
Diplominiame darbe „Medis“ (1983), kuriam muziką sukūrė muzikos novatorius, kompozitorius Mindaugas Urbaitis – sąsaja su liaudies meno tradicija ryškesnė nei dar 1972 m. sukurtame raižinių cikle „Lietuvių liaudies dainų motyvais“. Kaip yra pastebėjusi menotyrininkė Raminta Jurėnaitė šiuose grafikos kūriniuose, „nieko nebuvo lietuviško“. Juose atsiskleidė ekspresyvus eksperimentinis menininkės braižas, o drąsus komponavimo būdas ir netikėti įvaizdžiai (nerangi figūra dryžuotu drabužiu, primenanti garsų primityvisto Henri Rousseau darbą „Miegantis čigonas“, 1898), išskiria jos kūrinius tarp kitų.
1978–1983 m. Maskvos aukštuosiuose scenaristų ir režisierių kursuose studijavo animacijos režisūrą. Sukūrė keliolika įvairaus formato animacinių filmų.
Animaciniuose filmuose atskleidžiama dinamiška, objektų perpildyta aplinka. Filmų siužetai – nenuoseklūs, bet įsiurbiantys nenuglaistyta estetika ir asociacijų gausa. Joje varijuoja filosofinės, gamtos, istorinės, socialinės, etinės temos. Tai trumpos istorijos apie karžygius, Lietuvos vardą, Prezidentą Antaną Smetoną, net jos pačios kūrybos refleksijos. Animaciniuose filmuose ji dažnai naudojo koliažinį principą, laikraščių ir žurnalų iškarpas, tapybos ir grafikos elementus.
Į XX–XXI a. sandūros ir vėlesnius grafikos ar tapybos kūrinius ar planšetes (tapyba ant popieriaus), kurios yra tarsi tarpinė grandis tarp kūrinio plokštumoje ir animacijos, tapybos ir grafikos, ji dažnai perkelia ne tik koliažinę estetiką, bet ir animacijos personažus (vabalžmogius, paukščiažmogius, robotžmogius). Juose atsiduria ir kasdieninės buities rakandai, ir sudėtingi kosminiai aparatai, etnografinius elementus ir vaizdus keičia ultramodernybės. (Mizan)scenos ar kiekvienas estampo vaizdas tarsi filmo kadras naudoja animacinį kadro komponavimo (plokščias objektas – fonas) principą.
Nijolės Valadkevičiūtės kūryba – ne tik animacijos, grafikos kūriniai. Ji iliustravo Simono Pileckio knygą „Lietuvos vabalai“ (1973), apipavidalino spektaklius (1972–1975 dirbo dailininke Šiaulių teatre), tapė. Palikimas nėra sistemiškai tyrinėtas, bet neabejotinai yra reikšminga Lietuvos vizualinės kultūros dalis.
Jos kūrinių yra Nacionalinio Lietuvos dailės muziejaus, MO muziejaus, privačiuose rinkiniuose.
Saulė Mažeikaitė-Teiberė
Žiūrėti visus menininko produktus
