Aprašymas
Jonas Rimša (1903 – 1978)
Gėlės
1960, medis, al., 51 x 30
Sign. AD: J. Rimša
Jonas Rimša (1903 – 1978) lietuvių tapytojas. Sukrės universiteto garbės profesorius (1974). Per I pasaulinį karą gyveno Ukrainoje. 1920 su tėvais grįžo į Lietuvą. 1924–25 mokėsi siuvimo‑kirpimo amato Vienoje (muziejuose susipažino su daile), lankėsi Paryžiuje, Berlyne. Tėvui uždraudus stoti į Kauno meno mokyklą 1925 išvyko į Braziliją dirbti kavos plantacijose. 1929 persikėlė į Argentiną, Buenos Airėse 1931–34 studijavo nacionalinėje dailės akademijoje. Važiuodavo tapyti į gamtą, dažniausiai į San Carlos de Barilochę (Río Negro provincija), t. p. Boliviją (Peizažas su sodyba kalnuose Barilochėje 1938). Čia susidomėjo senovės inkų civilizacija, nutapė emocingų kompozicijų, indėnų portretų (Motinystės idilė 1937, Indėnų procesija 1938).
1938 dalyvavo IV Rudens dailės parodoje Lietuvoje. 1943 Bolivijos valdžios pasiūlymu Sukrės mieste įkūrė Meno mokyklą, buvo jos vadovas. 1944 mokyklą uždarius J. Rimša La Pase įkūrė privačią dailės mokyklą (veikė iki 1951). 1965 V. Adamkaus paskatintas persikėlė gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas (Čikagą, vėliau – Santa Monicą). 1966–67 lankėsi Tahiti, kur atrado naują – meilės šokio, vadinamojo Tamure – temą (Tamure / Meilės šokis, apie 1973), susidomėjo džiunglėmis, jų paslaptingumu.
J. Rimšos gausų kūrybinį palikimą sudaro daugiau kaip 1000 paveikslų (daugiausia jų yra Bolivijos, Jungtinių Amerikos Valstijų muziejuose). Dailininkas nutapė figūrinių kompozicijų, peizažų, portretų, sukūrė originalią akvarelės techniką. Kūrybai įtakos turėjo ispanų tapybos koloritas, senoji indėnų kultūra, kurioje tapytojas įžvelgė analogijų su archajišku lietuvių liaudies menu, saulės kultu, papročiais. J. Rimša išgrynino koloritą, akcentavo džiunglių dvasios meninę pajautą, primityviosioms kultūroms būdingą išoriškai paslėptą vidinę įtampą.
