Aprašymas
Leonardas Kazokas (Kazakevičius, 1905–1981)
Tarpeklis Norvegijoje
1936, kart., al., 49 x 37
Sign. AK: parašas 36
PERMAININGO PEIZAŽO DAINIUS
Šiaurietišką peizažą L. Kazokas nutapė XX a. 4-ojo dešimtmečio viduryje, kai pakeliavęs po Europą (Švediją, Norvegiją, Prancūziją, kitas šalis) ir susipažinęs su modernistiniais dailės sąjūdžiais, susižavėjo impresionizmu bei postimpresionizmu, išsilaisvino iš pilkoko realizmo varžtų. Peizažas iliustruoja naują menininko kūrybos manierą, balansuojančią tarp tikroviškumo ir plenerizmo, kai Kauno meno mokykloje įgytus dekoratyvaus realizmo pagrindus jis papildė modernesnėmis raiškos priemonėmis. L. Kazokas mėgo peizažus – urbanistinius ir gamtovaizdžius, Prancūzijos muziejuose iš impresionistų ir postimpresionistų mokėsi spalvos intensyvumo ir nuotaikų kaitos perteikimo.
Santūrią Norvegijos gamtą L. Kazokas regi lietuvio akimis, gilindamasis ne į trumpalaikius optinius įspūdžius, bet suteikdamas pasirinktam vaizdui išgyvenimo gylio ir tapybinio sodrumo. Šiaurės gamtovaizdis, su tolumoje boluojančiais kalnais – nesudėtingas, greičiausiai nutapytas natūroje, atkartojant motyvo diktuojamą kompoziciją ir pabrėžiant jos skleidžiamą jausminę įtampą. Stataus tarpeklio pakraštyje išaugusių trijų baltakamienių berželių grupei pusiausvyros suteikia tolumoje išnyrančios ūkanotų atspalvių kalnų juostos. Horizonte dunksantys kalnai suteikia peizažui paslaptingos epinės nuotaikos. Natūros kuklumą autorius kompensuoja spalvinga atmosfera, dramatišku jausmų proveržiu, pasitelkdamas neramių formų ir linijų ritmą, impulsyvius ilgus, faktūriškus potėpius, įvairių atspalvių žalius ir melsvus tonus, šešėlius ir refleksus, taip pasiekdamas įtikinamą prancūziškos plenerinės tapybos gyvumą. Tapytojas saikingai apibendrina gamtos formas, akcentuoja erdvę artimų ir tolimesnių planų tonų kontrastais, ritmingai banguojančiomis linijomis, grakščiais kalnų siluetais žydro dangaus fone. Šis paveikslas patvirtina Augustino Savicko teiginį, kad L. Kazoko kūryboje dažni kitų kraštų vaizdai praplėtė lietuvių tapybos geografiją, o vertingiausia tapytojo kūrybinio palikimo dalis yra „kameriniai peizažai, gerai perteikiantys vietovės charakterį, gamtos nuotaikas, nutapyti jautraus koloristo ranka“ (XX a. lietuvių dailės istorija 1900–1940, t. 2, Vilnius: Vaga, 1983, p. 109).
Dr. Lijana Natalevičienė
