Leonardas Kazokas (tikr. Kazakevičius, 1905–1981) buvo lietuvių tapytojas, vienas ryškesnių XX a. Lietuvos dailės atstovų, kūręs ekspresionizmo ir postimpresionizmo įtakotoje stilistikoje. Jis gimė 1905 m. liepos 27 d. Kaune, o mirė 1981 m. rugpjūčio 15 d. ten pat. Pirmojo pasaulinio karo metais su šeima pasitraukė į Peterburgą, 1921 m. grįžo į Lietuvą. 1922–1929 m. mokėsi Kauno meno mokykloje, vėliau studijas baigė Vilniaus dailės institute. 1930 m. buvo vienas Nepriklausomųjų dailininkų draugijos steigėjų ir aktyviai dalyvavo jos veikloje. Dirbo pedagogu Kaune ir Vilniuje, dėstė dailės mokyklose bei institute. Vėlesniais gyvenimo metais dėl ligos neteko dešinės rankos, tačiau kūrybos nenutraukė ir tapė kaire ranka.

Kazokas kūrė portretus, peizažus, natiurmortus ir temines kompozicijas, o jo kūrybai būdingas subtilus koloritas ir emocingumas. Ankstyvuosiuose darbuose vyrauja santūrūs, melancholiški tonai, o vėlesnėje kūryboje atsiranda daugiau dekoratyvumo ir ryškesnių spalvų. Jis laikomas jautraus peizažo meistru, kurio darbuose dera europinės modernizmo tendencijos ir lietuviškas meninis jautrumas. Tarp žymesnių jo kūrinių minimi „Autoportretas“, „F. Kiršos portretas“, „J. Miltinio portretas“, „Nidos miestelis“ ir „Paryžiaus gatvelė“.