Petras Kalpokas (1880–1945) – lietuvių tapytojas, vienas žymiausių XX a. pradžios Lietuvos dailininkų, laikomas lietuviško peizažo tapybos pradininku. Jis gimė 1880 m. kovo 31 d. Miškinėse (Kupiškio r.), o mirė 1945 m. gruodžio 5 d. Kaune. Mokėsi Mintaujos (Jelgavos) gimnazijoje, vėliau studijavo dailę Odesoje, Miunchene ir Italijoje, kur susipažino su Europos meno kryptimis. Gyveno ir kūrė įvairiose šalyse, tačiau galiausiai grįžo į Lietuvą ir aktyviai įsitraukė į šalies kultūrinį gyvenimą.

Kalpokas buvo vienas iš Lietuvos dailės mokyklos kūrėjų ir ilgametis Kauno meno mokyklos dėstytojas, išugdęs daug žinomų menininkų. Jo kūryboje vyrauja peizažai, portretai ir buitinės scenos, tačiau labiausiai jis išgarsėjo lyriniais Lietuvos gamtos vaizdais. Dailininko stiliui būdingas impresionizmo ir realizmo derinys, šviesos ir spalvos kaita, gyvas potėpis. Jo darbuose dažnai vaizduojami Lietuvos kaimo peizažai, upės, miškai ir miesteliai, perteikiantys ramybės ir natūralumo įspūdį.

Petras Kalpokas laikomas vienu svarbiausių lietuvių profesionaliosios dailės kūrėjų, prisidėjusiu prie nacionalinės tapybos tradicijos formavimo ir jos modernėjimo. Jo kūriniai saugomi Lietuvos muziejuose, ypač Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.