POVILO PUZINO TAPYBA – TARSI DAILININKO DIENORAŠTIS
Povilas Puzinas (Paul Peter Puzin, 1907–1967) – vienas garsiausių XX a. lietuvių tapytojų, simboliškai sujungęs Latvijos ir Lietuvos dailės tradicijas bei vietines ir išeivijos menines kultūras. Dailininką brandino abiejų kaimyninių valstybių meninė aplinka. Rygos dailės akademiją baigusio ir nemažai metų Latvijoje pragyvenusio P. Puzino kūryba formavosi atokiau nuo koloristinės lietuvių tapybos mokyklos. Nepaisant to, dailininkas visą laiką pabrėždavo žiūrintis į pasaulį lietuvio akimis. „Supratau, kad mums nėra ko pamėgdžioti kitų tautų meno kūrybą, mes turime eiti savo keliu, – teigė jis 1952 m. interviu dienraščiui „Draugas“. – Mūsų kraštui būdingi ne dideli miestai su savo bulvarais ir fabrikais, bet ūkininkų sodybos, laukai ir miškai. Tatai mane pradžioje ir patraukė; tai geriausiai galėjau suprasti, įsijausti ir savo kūryboje atvaizduoti. Kitaip ir negalėjo būti, nes buvau savo krašto kūdikis“.
P. Puzinas anksti pasiekė kūrybinę brandą ir tėvynę paliko jau susiformavęs menininkas. Jis mėgo gamtą. Lietuvoje daugiausia tapė peizažus, rečiau – natiurmortus, portretus ir buitines kompozicijas, sukūrė Baltijos jūros ir Klaipėdos uosto vaizdų. Mėgstamiausias tapybos žanras buvo peizažas. XX a. lietuvių dailės panoramoje menininkas išsiskyrė vitališka tapybine energija, nepriekaištinga kompozicija, įsijautimu į vaizduojamo objekto nuotaikas. P. Puzinas buvo tikras kasdienybės poetas, kadangi jį įkvėpdavo supanti tikrovė, kurią jis suromantindavo, paversdamas asmeninių išgyvenimų atspindžiu. Tariamą natūros neišvaizdumą dailininkas kompensavo impulsyvia tapymo maniera ir romantiniu požiūriu į kasdienybę. Kiekviename jo darbe jaučiamas pakylėtas jausmas, mažoriniai akordai, kadangi muzika užėmė svarbią vietą P. Puzino gyvenime. Marinistikai P. Puzinas atsidėjo gyvendamas išeivijoje, kūryboje atsirado apleistų prieplaukų, vėjo malūnų, burinių laivų, audringos jūros motyvų, dažnai dvelkiančių melancholiška nuotaika ir vienišumo jausmu – nuolatiniu tėvynę palikusio menininko palydovu. Los Andželo ir Niujorko didmiesčiuose gyvenusio dailininko žvilgsnis krypo į apleistus priemiesčius, tuščias prieplaukas ir krantines. Gyvenimas Amerikoje sustiprino dramatizmą ir atjautą gyvenimo paraštėse atsidūrusiems žmonėms – tremtiniams, benamiams, žvejams, gatvės muzikantams.
Lietuvių šeimoje Rygoje gimęs P. Puzinas gavo puikius realistinės tapybos pagrindus Rygos dailės akademijoje, Vilhelmo Purvičio (1872–1945) peizažo studijoje. Jo kūrybai, svyruojančiai tarp realizmo ir postimpresionizmo, darė įtaką latvių tapyba ir XVII a. olandų peizažinė dailė. P. Puzino kūriniuose menotyrininkai įžvelgia gaivinamą renesanso laikų tapymo techniką – pomėgį ant tamsaus fono kloti dažų sluoksnius. Kūryboje jis rėmėsi klasikinei tapybai būdinga peizažo komponavimo schema: žemas horizontas, leidžiantis sutelkti dėmesį į besikeičiantį dangų ir neramiais potėpiais perteikti gaivalingą oro judėjimą, pakylėti neįmantrų vaizdą iki vidinės būsenos metaforos. Pasitelkdamas mėgstamą žalsvų ir pilkšvų tonų koloritą jis energingai dengė drobę teptuku ir mentele, formuodamas tapybiškai išraiškingą grublėtą paviršių. Dailininkas domėjosi ekspresionizmu ir postimpresionizmu, tačiau jam nedarė įspūdžio vakariečių filosofinės koncepcijos ir mistika. Žemiškesnėje aplinkoje išaugęs tapytojas jautė tikrovės konkretumo vertę, atsijodamas tik jam priimtinas modernistines priemones – formos sintetinimą ir deformaciją, ekspresyvią ir dekoratyvią tapymo manierą.
Dailininko plėtota klasikinio modernizmo tapyba turėjo nemenką pasisekimą avangardinės dailės krypčių ir tendencijų persisotinusiame XX amžiuje. P. Puzinas sulaukė pripažinimo Latvijoje (1933 m. pelnė Valstybinio dailės muziejaus premiją už paveikslą „Jelgavos priemiestis“), Lietuvoje (1942 m. – I premija už „Dariaus ir Girėno portretą“ parodoje Kaune ir II premija Naujosios sodybos konkurse už peizažą) ir Jungtinėse Amerikos valstijose, kur bene garsiausias P. Puzino paveikslas „Dvidešimtojo amžiaus madona“ 1951 m. apdovanotas I premija 6-ojoje tarptautinėje Madonos šventės parodoje Los Andžele, o 1956 m. pelnė Amerikos dailininkų profesinės lygos didžiąją nacionalinę premiją.
Išeivijoje subrendo ir pedagoginis P. Puzinas talentas. 1937–1939 m. jis dirbo dailės mokytoju Panevėžio berniukų gimnazijoje, 1940–1943 m. dėstė Kauno taikomosios dailės institute. Gyvendamas JAV P. Puzinas ugdė jaunąją kartą įvairiose Niujorko dailės mokyklose. 1961 m. Niujorke jis atidarė privačią Little Neck dailės studiją.
P. Puzino kūrybinis palikimas po jo mirties perduotas Čiurlionio galerijai Čikagoje. Simboliška, kad Baltijos šalims atkūrus nepriklausomybę, dailininko žmonos Austros Bošs iniciatyva, paveikslai padalinti Lietuvos ir Latvijos muziejams. Dailininkas priklausė abiejų šalių kultūrai.
Menotyrininkė dr. Lijana Natalevičienė