Aprašymas
Povilas Puzinas (1907 – 1967)
Pakrantės peizažas su valtimis
XX a. 6 d-metis, kart., al., 50,4 x 60,5
Povilo Puzino kūryboje lietuviška pasaulėjauta susipynė su Latvijos tapybos tradicija ir Amerikos menine aplinka. Rygoje gimusiam ir jaunystę Latvijoje praleidusiam dailininkui didelę įtaką padarė mokslas Latvijos dailės akademijoje, gamtos dainiaus Vilhelmo Purvičio (1972–1945) peizažinės tapybos studijoje. Ten P. Puzinas išmoko gamtovaizdžiu perteikti jausmą ir dvasinę būseną. O gal nerimas dėl Baltijos šalių okupacijos ir priverstinė emigracija bei ją lydėjęs tėvynės ilgesys persmelkė kūrybą dramatizmo ir liūdesio gaida? P. Puzino kūryba pasižymėjo stabilia raida ir harmoninga raiška. Prislopinto pilkšvai žalsvo ar rusvo kolorito paveikslai išlaikė realistinės tapybos toninį modeliavimą, paryškintą tamsiais energingais potėpiais, suteikiančiais kūriniams vidinės įtampos ir melancholijos. Gyvenimas Amerikoje mažai pakeitė kūrybos manierą, tik sustiprino ekspresiją ir nostalgines nuotaikas bei atjautą gyvenimo paraštėse atsidūrusiems žmonėms. Dailininko kūryboje vyrauja romantiniai peizažai, nors jis sukūrė nemažai portretų, figūrinių kompozicijų, natiurmortų. Vis dėlto metafizine nuotaika alsuojančiais gamtos motyvais, blausaus kolorito pajūrio vaizdais ir apleistais statiniais P. Puzinas labiausiai išliejo savo – nuo tėvynės atplėšto emigranto – dvasinę savijautą.
Algirdas Kezys taikliai pavadino P. Puziną „estetu ir akylu realaus pasaulio stebėtoju“ (Draugas, 1996 06 08). „Pakrantės peizažui su valtimis“ ypač tinka šis apibūdinimas. Paveikslas pasižymi įtampa, kurią kelia tolyje stūksantis pritemdytas apleistas barakas, kontrastuojantis su apšviestu pajūrio ruožu ir laisvai, virtuoziškai nutapytu dangaus plotu. Liūdnoka realybė su asketiškais motyvais (pakrantėje prisėdę žvejai, vienišos valtys, apleistas statinys), virsta nuotaikinga, vidiniu dramatizmu alsuojančia tapybine improvizacija, žavinčia meistriškai valdomų spalvinių potėpių ir tamsių grafinių detalių kontrastu, lengvai banguojančiu tapybinių dėmių ir linijų ritmu. Kompozicija giliai estetiška ir kartu nepraradusi realybės pojūčio. Tikslingai parinktas žiūros taškas (šiek tiek iš apačios) ir paryškinta perspektyva nukreipia žiūrovo žvilgsnį į tolį, įtraukia jį į kasdienių ritualų vyksmą, sustiprina beribės panoramos įspūdį. Visi šie kūrybos instrumentai patvirtina autoriaus meistriškumą ir gebėjimą optimaliai taikyti menines priemones.
P. Puzino peizažas atskleidžia amerikietišką dailininko veiklos laikotarpis, plėtojamas žanras, vartojamos stilistinės priemonės. Tarsi atsitiktinai į autoriaus akiratį patekę pakrančių ir pajūrio vaizdai pasižymi kompozicijos išbaigtumu, meniniu apibendrinimu, racionalių apmąstymų ir emocinio proveržio pusiausvyra, susitapatinimu su vaizduojama situacija. Kasdienybė sukilninama, tampa poetine tikrovės metafora. Lyriškumas ir savotiškas lūdesys, persmelkiantys P. Puzino kūrybą, pasiekiami pasitelkus jausminius pojūčius žadinančius kasdienybės motyvus, kuriant paslaptingą apleistų vietų romantinę atmosferą, paslepiant šešėliuose žmonių figūras ar laivų detales. Šis peizažai – neginčijamas P. Puzino talento įrodymas, bylojantys apie jo išskirtinį gebėjimą kalbėti kiekvienam žiūrovui suprantama ir į jausminį išgyvenimą orientuota kalba. Už paveikslus pelnyti aukšti apdovanojimai, darbai Lietuvos ir pasaulio muziejuose bei privačiose kolekcijose pagrindžia dailininko pasirinktos kūrybos krypties prasmę.
(Dr. Lijana Natalevičienė)
