Pinkas Kremenis (Pinchus Kremegne, 1890–1981)
Personažas miške
1914, drb., al., 54 x 73
Sign. AD: Kremegne / 1914
PASLAPTINGAS PAVEIKSLAS
Pinchus Krémègne – litvakas tapytojas ir skulptorius, Vilniaus piešimo mokyklos auklėtinis ir vienas žymiausių vadinamosios Paryžiaus mokyklos atstovų. „Personažas miške“ – retas ir itin įdomus ankstyvosios tapybos pavyzdys. Skirtingai nuo vėliau dailininką garsinusių peizažų, portretų ir natiurmortų, tai fantastinė siužetinė kompozicija, pasižyminti mistine nuotaika, alegoriškumu ir žanriniu neapibrėžtumu. Paveikslas atspindi ir ankstyvuosius P. Krémègneʼio ieškojimus tapyboje, nes kūrybinį kelią jis pradėjo skulptūros darbais. Pirmajame peizažo plane išnyra stovinčios raguotos moters figūra. Atidžiau
įsižiūrėję, matome moterį lydintį vaiduoklišką padarą-šešėlį, šviečiančiomis akių kiaurymėmis, virš moters galvos metantį ragų pavidalo švieseles. O gal šešėlio nėra, gal tik pasirodė, nes jis suauga su žaliais peizažo tonais? Kas šiame paveiksle yra personažas – moteris ar jos šešėlis? Nervinga moters veido išraiška, sausoka figūra ir griežtos draperijų klostės kelia stingdančią įtampą. Ne mažiau paslaptinga ir dešinėje kiek nutolusi raguotų moterų-ožkų grupė su besisukiojančiu šuneliu. Jų raudoni sijonai, ritmiškai plaukiantys tamsūs kontūrai išduoda XX a. pirmaisiais dešimtmečiais gyvybingą art
nouveau stilistiką. Šis P. Krémègne paveikslas labiau nei kiti jo tapybos darbai susijęs su art nouveau kryptimi, kuri reiškiasi vizionieriškumu, savotišku neišbaigtumu, vingriomis linijomis, bandymu perprasti paslaptingą moters prigimtį. Kairėje pusėje ryškėja realesnė žmonių pora, tačiau viename paveiksle atsirandanti saulė ir tamsus mėnulis neleidžia atsikratyti minties, kad kūrinio potekstė sudėtingesnė nei gali pasirodyti. Paveikslui būdinga dekoratyvi visuma, erdvinės perspektyvos ignoravimas – medžių siluetai išdėstyti vientisa juosta, kurią suminkština postimpresionistinis modeliavimas, o struktūrą
pagyvina kiek įstriža tako kryptis. Ką norėjo pasakyti autorius ir kas jį įkvėpė? Gal dailininkas matė prieš kelis metus sukurtus jo bičiulio Marko Chagallo paveikslus su naminiais gimtojo štetlo gyvūnais? O gal jam darė įtaką tarp to laikotarpio modernistų populiari Francisko Goyaʼos kūryba, ypač vizionieriškas šešių paveikslų ciklas (1797–1798), nutapytas kunigaikščiams Osunoms, vaizduojantis raganaujančias moteris keistais galvos apdangalais ir tarp jų įsiterpusį raguotąjį? Dailininko kūryba neatstovavo vienai
dailės krypčiai, jo kūryboje susiliejo ekspresionizmas, postimpresionizmas, simbolizmas, siurrealizmas. Šiandien sunku nustatyti, kas davė impulsą šio paveikslo atsiradimui, svarbiau, kad neeilinio talento dėka buvo nutapytas didelę išliekamąją vertę turintis kūrinys.
Dr. Lijana Natalevičienė
