Viktoras Vizgirda (1904–1993)
Miestelio pakrašty
1984, drb., al., 84,4 x 111,8
Sign. VK: V. Vizgirda/ 84
LOPINĖLIS GIMTINĖS SVETIMOJE ŽEMĖJE
Impulsyviai, tarsi vienu atokvėpiu nutapytas gamtovaizdis – vėlyvojo laikotarpio Viktoro Vizgirdos kūrinys, demonstruojantis pokyčius, vykusius dailininko kūryboje paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais. Visą kūrybinę karjerą demonstravęs ištikimybę tradicinei peizažinei tapybai, į gyvenimo pabaigą Vizgirda nuosekliai kratėsi natūros tikroviškumo, rinkosi akrilo dažus, plokštino erdvę, geometrinėmis formomis paversdavo savo mėgstamus medžius ir žalumos motyvus. Paveikslas „Miestelio pakraštyje“ pasižymi gaivališka jausmų jėga, nervingomis statmenų linijų ir horizontalių plotų sankirtomis, neramiu laisvai surikiuotų medžių ritmu. Monumentalų kūrinio užmojį sustiprina kone plakatiška formos traktuotė. Paveikslas atrodo gana schematiškas, linkstantis į abstrakciją, tačiau nestokojantis dailininkui būdingo jausmingumo ir vidinės įtampos. Tokia ekspresyvi ir neva atsaini tapybos maniera dar labiau intriguoja. Vakarykštis spalvingumas ir ekspresyvi vešlios augalijos bei medžių šakų ritmika, iki tol išskyrusi Vizgirdą iš kitų Lietuvos dailininkų, užleidžia vietą supaprastintam vaizdui, o spalvomis žaižaruojantis koloritas redukuojamas į kelių atspalvių žaliai mėlynas, rudas ir pilkšvas plokštumas. Darbas vertingas dėl meninių privalumų, kartu jis žymi posūkį Vizgirdos kūryboje link didesnio formos ir minties apibendrinimo, į kurį pastūmėjo amerikietiškoji dailės aplinka. Tačiau svetimtautė gamta, supusi dailininką net ilgiau nei lietuviška, seniai buvo tapusi savastimi, ji buvo tapoma taip, lyg būtų lopinėlis gimtinės žemės.
Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvos dailininkai stengėsi įsitvirtinti kitose šalyse, ten vykstantys dinamiški meno procesai koregavo jų kūrybą. Lietuviams pradėjo kelti abejonių tarpukario tradicija tapęs postimpresionistinis pasaulėvaizdis, derinęs modernybę su realizmu. Tik ne Vizgirdai, kurį mažai paveikė naujoje tėvynėje viena kitą keičiančios dailės kryptys. Jis atspirties ieškojo praeityje ir į Amerikos gamtą žvelgė vaikino iš Višakio Rūdos akimis. Vis dėlto Vizgirdos stilius keitėsi spontaniškumo ir formos apibendrinimo linkme, tačiau jis neprarado emocinio ryšio su gamta, įžvelgdamas joje paliktos Lietuvos dalelę. Peizažas „Miestelio pakraštyje“ vertingas dėl meninių privalumų ir kaip Vizgirdos paskutinę kūrybos kelio atkarpą atspindintis kūrinys.
Dr. Lijana Natalevičienė
