Zigmas Petravičius (1862–1953) Pamiškė

Aprašymas

Zigmas Petravičius (1862–1953)
Pamiškė
XX a. vid., drb., al., 61 x 83
Sign. AD: Z. Petravičius

JAUTRIU IMPRESIONISTO ŽVILGSNIU Į TĖVIŠKĖS GAMTĄ

Zigmas Petravičius (1862–1955)
Pamiškė
XX a. vid., drb., al., 61 × 83
Sign. AD: Z. Petravičius

Zigmo Petravičiaus peizažas, vaizduojantis gyvulių ganymo sceną pamiškėje, persmelktas romantinio kasdienybės žavesio. Drobėje nutapytas niekuo neišsiskiriantis gamtovaizdis, atrodo, tik pretekstas tapybinėmis priemonėmis fiksuoti akimirką, perteikti tiesioginį tikrovės įspūdį, sukurti saulėtos vasaros dienos atmosferą. Kuo ypatingas šis peizažas? Pirma, darbas sukurtas tarpukariu, tikėtina, apie XX a. vidurį, kai Z. Petravičius – pirmųjų lietuvių parodų Vilniuje dalyvis, Peterburgo akademistinės ir buitinės tapybos tradicijos puoselėtojas – vadavosi iš akademinės manieros, tamsoko žalsvai rusvo kolorito ir pradėjo tapyti laisviau, impulsyviau. Dailėtyrininkai šį meninių paieškų periodą laiko brandžiausiu Z. Petravičiaus kūryboje (Peizažo erdvė, t. 1, sud. N. Tumėnienė, D. Tarandaitė, kt., 2010). Antra, kūrinys svarbus kaip lietuviško impresionizmo pagal Z. Petravičių pavyzdys. Plačiai vaizdą aprėpiantis tapytojo žvilgsnis nukreiptas tolyn, į nusidriekusias pievas, horizonto ūkuose paskendusį miškelį ir virš jo mėlynuojantį dangų. Nedidelės gyvulių ir pievoje prisėdusio piemens figūrėlės atlieka antraeilį stafažo vaidmenį. Saulėtos dienos įspūdį dailininkas perteikia šviesiu koloritu, gyvais eskiziškais potėpiais. Nuotaiką kuria be jokių papildomų priemonių, pasitelkdamas tik tapybą – tos pačios spalvos niuansavimą nuo šviesiausių iki tamsesnių atspalvių ir smulkius, ryškius potėpius, kurie itin svarbūs šiame darbe, nes suteikia vaizdui gyvybės ir oro judėjimo pojūtį, perteikia šviesą ir švelnų vėjelio dvelksmą. Kaip prancūzų impresionistas, Z. Petravičius žavisi saulės spindulių sukeltais efektais, ieško pievos ir dangaus plotuose kuo daugiau atspalvių, plonomis tamsiomis linijomis paryškindamas medžių kamienus ir gyvulių siluetus. Šį kartą Z. Petravičius neapsiriboja toniniu modeliavimu ir pagrindinių spalvų niuansais, atranda daugiau spalvų ir atspalvių, maksimaliai priartėdamas prie impresionistinio tapymo metodo. Todėl peizažas svarbus ne tik kaip autoriaus kūrybinių ieškojimų ir atsivertimų atspindys, jis turi ir kultūrinę bei istorinę vertę, nes iliustruoja lietuviško impresionizmo plėtotę, jos posūkius ir netikėtus atvejus.
Dr. Lijana Natalevičienė