Stanislovas Jarockis (Stanisław Jarocki, 1872–1944)
Antakalnis

Aprašymas

Stanislovas Jarockis (Stanisław Jarocki, 1872–1944)
Antakalnis
1903, drb., al, 89,5 × 100
Sign. AD: St. Jarocki / 1903 / Wilno

MEILĖS VILNIUI LIUDIJIMAS
Stanisławas Jarockis – tikras Lietuvos ir Vilniaus patriotas, nors gimęs Varšuvoje, studijavęs dailę Varšuvoje, Krokuvoje, Paryžiuje, Miunchene, Romoje. Nuo 1898 m. jis nuolat gyveno Vilniuje, aktyviai dalyvavo viešajame miesto gyvenime, suaugo su čionykščiu būties ritmu. Pagarba Lietuvos praeičiai išsiliejo kraštotyrine, pedagogine ir archeologine veikla, gausybe publikacijų
apie Vilnių ir jo apylinkes, dėmesiu gamtai ir istorijos paminklams. S. Jarockis priklausė Vilniaus mokslo bičiulių draugijai, Lenkijos kraštotyros draugijos Vilniaus padaliniui ir kitoms organizacijoms, restauravo Vilniaus katedros Šv. Kazimiero koplyčią. Dailininko kūryba priskiriama neoromantiniam realizmui, kuris gražiausiais bruožais atsiskleidė peizažuose, natiurmortuose, žanriniuose ir istoriniuose paveiksluose. Šis peizažas – tai autoriaus meilės miestui ir patriotinės laikysenos atspindys. Žvelgdamas iš viršaus, nuo Gedimino kalno į Antakalnio pusę, jis plačiai aprėpia Vilniaus panoramą su grakščiu Neries vingiu ir vešlioje augalijoje paskendusia senąja architektūra. Neskubus dailininko žvilgsnis leidžiasi žemyn link Senojo arsenalo ir tolyje iškylančios, tarsi iš viršaus nutūpusios Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, regi didingų Sapiegų rūmų siluetą. Peizažo kompozicija primena spektaklio scenovaizdį,mji grįsta efektingu kontrastu – pro meistriškai nutapytas spalvingas klevų višūnes skverbiasi šviesiai žalsva Antakalnio panorama. Ankstyvas ruduo. Tamsiai žalia klevų lapija, į kurią įsipina pradėję rausti ir gelsti lapai, labai tapybiška, ne mažiau svarbi nei tolumoje nusidriekusi panorama. Ji demonstruoja neeilinį menininko talentą, kartu sustiprina šviesų Antakalnio vaizdą, paryškina mistinę miesto aurą ir suteikia jai romantinio žavesio. Žvelgdami atidžiau stengiamės atpažinti istorinius pastatus, siauras gatveles, bet veltui, nes paveiksle tikrovė pinasi su fantazija, tapytojas nesistengia dokumentiškai fiksuoti aplinkos, jam svarbu perteikti Vilniaus dvasią – taurią ir harmoningą. Norėdamas atskleisti ypatingą miesto grožį, jis pasuka upės vingį labiau į kairę, kiek pergrupuoja istorinius pastatus, o aukštą horizontą pabrėžia Sapieginės kalvomis, kurios virsta melsva didingų kalnų juosta, primenančia pietų kraštus. Paveiksle daug erdvės ir oro pojūčio, kontrastinga visuma atrodo labai paveiki dėl ją nutvieskusios saulės ir raiškaus žalsvai gelsvo kolorito. Paveikslas atrodo labai šiuolaikiškai, tarsi būtų nutapytas mūsų dienomis.
Dr. Lijana Natalevičienė