Vytautas Kasiulis (1918–1995)
Natiurmortas su gėlėmis

Aprašymas

Vytautas Kasiulis (1918–1995)
Natiurmortas su gėlėmis
Apie 1939–1941, kart., drb., al., 60 x 46
Reprint in: Vytautas Kasiulis metamorfozių meistras. V., 2020

Šis Vytauto Kasiulio darbas 2018–2021 m. buvo eksponuojamas nuolatinėje ekspozicijoje Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje.

RETAS ANKSTYVOJO LAIKOTARPIO VYTAUTO KASIULIO KŪRINYS

Neutraliame rusvame fone – kukli gėlių puokštė efektingoje, paukšteliais išmargintoje vazoje. Tai retas ankstyvojo laikotarpio Vytauto Kasiulio kūrinys, nutapytas, tikėtina, dar studijų metais ir eksponuotas 1943 m. jo garsiojoje asmeninėje parodoje Vytauto Didžiojo kultūros muziejuje Kaune. Jau šis faktas skatina atidžiau įsižiūrėti į natiurmortą. Ankstyvųjų Kasiulio darbų išlikę nedaug, jie žinomi iš reprodukcijų, nuotraukų ir katalogų įrašų. Tradicinės lietuvių dailės panoramoje ankstyvieji Kasiulio paveikslai pasižymėjo tamsoku muziejiniu koloritu, romantiniu polėkiu, retrospektyvizmo tendencijomis ir orientacija į senųjų epochų dailės manierą. Vytautas Kasiulis – vienas iš nedaugelio lietuvių dailininkų, sulaukęs tarptautinio pripažinimo, tačiau už vėlesnius, Prancūzijoje sukurtus darbus. 1948 m. atsidūręs Paryžiuje ir atitrūkęs nuo akademinės aplinkos, Kasiulis stengėsi išsilaisvinti iš tamsoko kolorito ir neoklasicizmo bruožų, jo kūryboje įsivyravo impresionistinė žaismė ir prancūziškas lengvumas.
Natiurmortas pasižymi išskirtiniu paprastumu, nors akivaizdu, kad šis žanras autoriui buvo ir plastinių eksperimentų priemonė, leidžianti gilintis į daiktų formas, faktūras, šviesos ir šešėlių žaismą. Anuometinė Kasiulio tapyba tolima nuo lietuviams įprasto kolorizmo ir impulsyvumo, greičiau primenanti baroko laikus, tik kameriškesnė, nuosaikesnė. Kruopščiai modeliuojamos, tarsi teptuku glostomos daiktų formos skatina įsijausti į užkoduotas užuominas apie gyvenimo priešpriešas: gyvybę ir nykimą, dabartį ir užmarštį. Į gėles dailininkas žvelgia kiek iš aukščiau, kad geriau išryškintų žiedų ir neįprasto indo dekoro grožį. Ant vazos nutapyti paukšteliai atrodo lyg gyvi, pratęsiantys autoriaus pasakojimą. Šviesokaita – neatsiejamas kūrinio elementas – padeda ištraukti į dienos šviesą kruopščiais potėpiais formuojamą motyvą. Šviesos pluoštai, sūkuriuojantys kartu su blausiais rusvais plotais, suteikia paslaptingumo ir sukuria oro plevenimo įspūdį. Kasiulis nesistengia imituoti senųjų meistrų, bet kuria savo, XX a. vidurio dailininko, interpretaciją, išsaugodamas šio žanro specifiką ir simbolinį iškalbingumą.
Kasiulis buvo labai produktyvus, jo brandžiojo ir vėlyvojo periodo darbų rasime Paryžiaus, Niujorko ir kitų miestų moderniojo meno muziejuose. Ankstyvieji išlikusieji kūriniai gerokai retesni. Todėl kiekvienas naujas paveikslas nusipelnė ypatingo dėmesio, kaip rodantis jauno dailininko pastangas praplėsti lietuvių tapybos tematikos ir išraiškos ribas.
Dr. Lijana Natalevičienė